Kaip susiformavo Benagil urvas: Geologija paaiškinta

Daugelis gidų sako, kad Benagil urvas susiformavo prieš 20 milijonų metų, tačiau ta data priklauso aplink jį esančiam mioceno kalkakmeniui, o ne baigtam urvui. Kaip susiformavo Benagil urvas, tiksliau suprantama kaip ilgas uolienų formavimosi, jūros erozijos, stogo griūties ir kintančio jūros lygio procesas.

Iš kokios uolienos sudarytas Benagil urvas?

Benagil jūros urvas yra išskaptuotas mioceno kalkakmenyje, susiformavusiame maždaug prieš 20 milijonų metų. Tai yra šeimininkinės uolienos amžius: tvirta medžiaga, kurioje išsivystė kamera, arkos ir langas. Tai nėra tiksliai išmatuotas amžius paties urvo atidarymui.

Mioceno epocha truko nuo maždaug 5 iki 23 milijonų metų, todėl Benagil kalkakmenis patenka į palyginti jaunesnę Algarve geologinę istoriją. Platesnis pakrantės kontekstas taip pat apima kalkakmenį, kuris buvo nusėdęs per jura, maždaug prieš 150–200 milijonų metų. Tie senesni nuosėdos suteikia platesnį geologinį foną, tačiau jų neturėtų painioti su mioceno kalkakmeniu, formuojančiu Benagil kamerą.

Kalkakmenis yra svarbus, nes jis gali būti palaipsniui pašalintas vandens, ypač ten, kur įtrūkimai, sluoksnių plokštės ar silpnesnės dalys suteikia erozijai kelią per uolieną. Atlanto vandenynas tada išnaudojo tuos natūralius atsparumo skirtumus pakrantėje netoli Lagoa.

Taigi, trumpiausias tikslus atsakymas yra toks: Benagil urvas sudarytas iš mioceno kalkakmenio, o aplink esanti Algarve geologija apima daug senesnį jūros kalkakmenį. Uoliena turi žinomą apytikslį amžių; urvo tikslus susidarymo laikas lieka neaiškus.

Kaip jūra išskaptavo urvą

Benagil urvo pagrindinė skulptūrinė jėga buvo jūros erozija. Bangos iš Atlanto vandenyno pateko į silpnybes pakrantės kalkakmenyje ir palaipsniui jas išplėtė. Vietoj to, kad pasirodytų kaip tuštuma vienu įvykiu, urvas greičiausiai vystėsi, kai atidarymai tapo platesni, gilesni ir labiau sujungti per ilgą laiką.

Pradžioje mažas silpnumas uoloje galėjo leisti vandeniui nuolat atakuoti uolieną. Kiekviena banga atnešė spaudimą, purslus ir nuosėdas prieš kalkakmenį. Silpnesnės dalys dėvėjosi lengviau nei stipresnės, leidžiančios siauram atidarymui tapti didesniu praėjimu ir galiausiai atvira kamera.

Tai yra centrinis procesas jūros urvų formavime: šoninė erozija veikia į vidų nuo pakrantės, o erozija stoge ir viršutinėse sienose gali išplėsti erdvę vertikaliai. Rezultatas yra urvas, kuris atviras jūros vandeniui, tačiau vis dar išlaiko reikšmingą stogą virš savo vidaus.

Benagil paplūdimys suteikia praktišką pradinį tašką, kad pasiektumėte urvą vandeniu, tačiau paplūdimys nesukūrė urvo. Urvas priklauso uolėtai pakrantei tarp Carvoeiro ir Armação de Pêra, Lagoa savivaldybėje, kur pakartotinė Atlanto bangų veikla formavo kalkakmenį.

Procesas iš esmės vis dar aktyvus, nors pateikti faktai nenustato dabartinio erozijos greičio ar prognozuojamo urvo gyvavimo laikotarpio.

Kaip Benagil langas sugriuvo

Atidarymas Benagil stoge apibūdinamas kaip griūties dolinas. Paprastai tariant, griūties dolina susidaro, kai dalis urvo stogo sugriūva, palikdama depresiją arba atvirą langą virš kameros.

Tas skirtumas yra svarbus, nes langas nebūtinai buvo išpjautas žemyn lietumi kaip atskira anga. Jis yra susijęs su urvu po juo: jūros erozija silpnino ir išplėtė požeminę erdvę, o stogas galiausiai tapo nebegalintis palaikyti savęs tuo tašku. Griūtis tada sujungė vidų su atvira erdve.

Urvo langas keičia, kaip kamera elgiasi. Saulės šviesa patenka iš viršaus, lietus gali pasiekti vidaus paplūdimį, o oras cirkuliuoja tiek per stogo atidarymą, tiek per vandens lygio įėjimus. Atidarymas taip pat atskleidžia, kad Benagil vystymasis apėmė viršutinę eroziją ir stogo gedimą, o ne tik bangas, atakuojančias uolos paviršių.

Taigi griūties dolina yra geologinė užuomina. Ji fiksuoja etapą po to, kai urvas jau tapo pakankamai didelis, kad jo stogas silpnėtų. Langas padeda paaiškinti, kodėl lankytojai mato kamerą atvirą dviem kryptimis: šoniniu link jūros ir aukštyn link dangaus.

Arkos, leidžiančios jūrai patekti vidun

Dvi arkos vandens lygyje leidžia valtimis ir kajakais patekti į Benagil jūros urvą. Šie atidarymai yra matomas šoninės erozijos rezultatas, nes bangos palaipsniui pašalino kalkakmenį pakrantės paviršiuje ir sukūrė praėjimus į kamerą.

Arkos taip pat paaiškina, kodėl Benagil dažnai apibūdinamas kaip turintis tiek šoninę, tiek viršutinę eroziją. Šoninė erozija sukūrė jūros lygio prieigos taškus, o griūties dolina atvėrė stogą viršuje. Taigi urvas nėra tiesiog tunelis su skylute per savo lubas; jo forma fiksuoja eroziją, veikiančią skirtingose paviršiuose.

Vienas apibūdinimas identifikuoja Benagil kaip vienintelį jūros urvą tarp Lagos ir Albufeira, turintį tiek šoninę, tiek viršutinę eroziją. Tas palyginimas yra naudingas, nes jis atskiria urvo du pagrindinius atidarymus pagal procesą. Dvi arkos sujungia kamerą su Atlanto vandenynu vandens lygyje, o langas fiksuoja struktūrinę griūtį viršuje.

Skirtumas taip pat padeda paaiškinti, kodėl urvas atrodo didesnis iš vidaus, nei jo įėjimai gali rodyti. Vanduo galėjo toliau pašalinti silpnesnį kalkakmenį po pirmo atidarymo susidarymo, išplečiant vidų, nesukuriant vienodai didelių prieigos arkų.

Ką atskleidžia urvo matmenys

Benagil urvas matuoja maždaug 30 metrų pločio plačiausioje vietoje, o jo lubos kyla maždaug 20 metrų virš vandens lygio. Šie proporcijos rodo plačią kamerą, o ne siaurą pakrantės praėjimą.

Pločio atspindi ilgalaikę šoninę eroziją viduje kalkakmenio. Kai jūros vanduo gavo prieigą, bangų veikla galėjo veikti per kameros sienas ir išplėsti silpnesnes dalis. 20 metrų lubos rodo, kad reikšmingas stogas išliko virš vandens, net kai erdvė plėtėsi.

Šie matavimai nesuteikia datos urvui. Jie apibūdina jo dabartinę geometriją, kuri yra kelių erozijos ir stogo pokyčių rezultatų. 30 metrų atstumas gali apimti sritis, išplėstas po pirmo atidarymo, o 20 metrų lubos atspindi tą stogo dalį, kuri nesugriuvo.

Netoliese esantis Šv. Antano urvas yra maždaug 20 metrų pločio ir 15 metrų gylio, siūlydamas naudingą palyginimą su kita išmatuota pakrantės ertme. Benagil pločio, aukščio, arkų ir lango derinys palengvina jo formavimą kaip trimatį procesą.

Kaip kintantis jūros lygis formavo Benagil

Atlanto jūros lygio kilimas maždaug prieš 12 000 metų, paskutinio ledynmečio pabaigoje, padėjo nustatyti šiuolaikinę pakrantės aplinką, kurioje šiandien matomas Benagil urvas. Kai jūra kilo, anksčiau aukštesnės pakrantės dalys galėjo tapti atviromis jūros vandeniui ir bangų veiklai.

Jūros lygio kilimas nesukūrė viso urvo pats. Kalkakmenis jau egzistavo, o pakrantės erozija vis dar turėjo išplėsti silpnybes, atidaryti praėjimus ir pašalinti nestabilias medžiagas. Kilimas padėjo nustatyti, kurios uolienos dalys tapo aktyviu krantu.

Šis skirtumas yra svarbus paaiškinant Benagil urvo geologiją. Urvas gali būti išskaptuotas jūros erozijos tik tada, kai jūros vanduo nuolat pasiekia atitinkamą uolieną. Jūros lygio pokyčiai keičia tą kontaktą, perkelia zoną, kur bangos gali atakuoti uolą.

Benagil dabartiniai įėjimai, vandens lygis ir vidaus paplūdimys priklauso šiai šiuolaikinei pakrantės struktūrai. Atlantas dabar pasiekia kamerą per dvi arkas, o sugriuvęs stogas leidžia dienos šviesai patekti iš viršaus. Jūros lygio pokyčiai suteikė aplinką; erozija suteikė didžiąją dalį formos.

Formavimo laiko juosta, o ne vienas įvykis

Benagil urvas susiformavo per seką, o ne vieną dramatišką momentą.

Pirmiausia kalkakmenis buvo nusėdęs per jura, maždaug prieš 150–200 milijonų metų, prisidedant prie senesnio geologinio konteksto Algarve. Vėliau mioceno kalkakmenis, formuojantis Benagil jūros urvą, išsivystė maždaug prieš 20 milijonų metų, mioceno epochoje.

Vėliau sekė ilgalaikė pakrantės erozija. Kai Atlantas pasiekė silpnybes kalkakmenyje, bangos išplėtė atidarymus ir pašalino mažiau atsparias medžiagas. Šoninė erozija sukūrė prieigą iš jūros ir išplėtė vidinę kamerą.

Vėlesnis etapas apėmė dalies stogo gedimą. Griūtis sukūrė griūties doliną, kuri dabar sudaro Benagil langą. Tai pakeitė urvą iš uždaros arba iš dalies uždaros jūros praėjimo į kamerą, atvirą tiek šoniniu, tiek aukštyn.

Galiausiai, kylantis Atlanto vanduo maždaug prieš 12 000 metų padėjo nustatyti šiuolaikinę jūros aplinką. Tikslus kiekvieno etapo tvarka ir laikas negali būti atkurtas iš pateiktų faktų, tačiau platus sekos vaizdas aiškus: uolienų formavimas, pakrantės erozija, stogo griūtis ir dabartinis atvirumas jūrai.

Ši laiko juosta yra tikslesnė nei sakyti, kad urvas tiesiog „susiformavo prieš 20 milijonų metų.“ Dvidešimt milijonų metų apibūdina mioceno šeimininkinę uolieną, o ne dokumentuotą gimtadienį užbaigtam urvui.

Ką mokslininkai negali tiksliai datuoti

Tikslus Benagil urvo susidarymo amžius nenustatytas. Geologai gali priskirti apytikslį amžių mioceno kalkakmeniui - apie 20 milijonų metų - tačiau tai neatskleidžia, kada prasidėjo pirmasis ertmės susidarymas, kada atsidarė arkos ar kada sugriuvo langas.

Uolienų amžius ir urvo amžius yra skirtingi matavimai. Kalkakmenis pirmiausia susiformavo kaip geologinė medžiaga. Vėliau jūros erozija galėjo išnaudoti silpnybes jame. Kamera galėjo išsiplėsti etapais, o stogo gedimas sukūrė griūties doliną kitame urvo vystymosi taške.

Tikslus urvo amžius reikalautų įrodymų, kurie tiesiogiai fiksuotų tuos įvykius, tokių kaip datuojamos nuosėdos, griūties medžiaga ar kiti geologiniai ženklai, susiję su kameros formavimu. Pateikta geologinė informacija nesuteikia tokios datos. Ji patvirtina šeimininkinės kalkakmenio amžių ir apibūdina procesus, atsakingus už urvo formą.

Tai yra pagrindinis atsakymas į amžiaus klausimą: Benagil uoliena yra maždaug 20 milijonų metų senumo, tačiau užbaigtas jūros urvas negali būti atsakingai priskirtas tam pačiam tiksliai amžiui. Platesnis jūros kalkakmenio kontekstas yra senesnis - maždaug 150–200 milijonų metų - o šiuolaikinė jūros aplinka buvo paveikta Atlanto kilimo maždaug prieš 12 000 metų.

Taigi urvo vystymasis lieka geologiniu intervalu, o ne vienu datuotu įvykiu.

Dažnai užduodami klausimai

Ar Benagil urvas tiksliai 20 milijonų metų senumo?

Ne. Apie 20 milijonų metų kalbama apie mioceno kalkakmenį, formuojantį Benagil jūros urvą, o ne apie tiksliai datuotą momentą, kai pasirodė baigtas urvas. Urvas vėliau vystėsi per jūros eroziją, stogo griūtį ir kintančias pakrantės sąlygas, tačiau jo tikslus susidarymo laikas nenustatytas.

Ką sukėlė skylė Benagil urvo stoge?

Skylė yra griūties dolina, susidariusi, kai dalis Benagil urvo stogo sugriuvo. Jūros erozija išplėtė ir silpnino urvą po juo; stogo gedimas tada atvėrė urvo langą, sujungdamas vidinę kamerą su oru viršuje.

Kiek įėjimų turi Benagil urvas?

Benagil urvas turi du įėjimus vandens lygyje. Šios dvi arkos leidžia valtimis ir kajakais patekti iš Atlanto vandenyno, o atskiras stogo atidarymas yra langas, sukurtas griūties, o ne vandens lygio įėjimas.

Ar jūros lygio kilimas sukūrė Benagil urvą?

Ne. Atlanto jūros lygio kilimas maždaug prieš 12 000 metų padėjo nustatyti Benagil šiuolaikinę pakrantės aplinką, tačiau erozija formavo patį urvą. Bangos išplėtė silpnybes kalkakmenyje, o vėlesnė stogo griūtis sukūrė langą virš kameros.

Kodėl Benagil urvas platesnis nei jo įėjimas?

Benagil urvas yra platesnis nei jo įėjimai, nes ilgalaikė šoninė erozija išplėtė vidinę kalkakmenio kamerą po to, kai jūros vanduo gavo prieigą. Jo plačiausia vieta matuoja maždaug 30 metrų, o dvi vandens lygio arkos išlieka pagrindiniais praėjimais per pakrantės uolieną.